puikauninkas

puikauniñkas (-nỹkas), -ė smob. (2) d. kas puikauja, puikuolis: Kad aš buvau jaunas nevedęs, didis puikauninkas, aš turėjau bėrą žirgą, auksu ledžinguotą KlvD112. Atjojo bernelis puikaunykėlis Prn. Bernelis puikaunykas Kpč.